Immanuelis Kantas (1724–1804), vokiečių filosofas, laikomas vienu iš įtakingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų. Jo idėjos svarbios iki šiol – Kantas padėjo pagrindus metafizikai, pažinimo teorijai, etikai, estetikai, politinei filosofijai ir kitiems mokslams.
Apie moralę:
Pasak Kanto, moralė negali būti pagrįsta laime ar malonumu, nes tai yra subjektyvu ir gali keistis nuo vienos patirties prie kitos. Moralę turi nusakyti mūsų gera valia ir pareiga, paremta protu. Kantas suformulavo du mūsų moralinių veiksmų principus:
1) Universalizavimas. Elkis tik pagal tokią taisyklę, kurią galėtum panorėti paversti visuotiniu įstatymu. Pavyzdžiui, vagystė yra amorali, nes neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, kuriame visi vogtų.
2) Žmogus kaip tikslas savaime. Elkis taip, kad protingos būtybės niekada nebūtų laikomos tik priemone tikslui pasiekti. Naudoti žmogų tik kaip priemonę – tai elgtis su juo kaip su įrankiu, nesitarianti ir neatsižvelgiant į jį; dažnai tai susiję su melagingais pažadais, kėsinimusi į kitų laisvę ar nuosavybę, žala ir panašiai.
Apie transcendentalųjį idealizmą:
Kantas teigia, kad negalime patirti daiktų, jei negalime jų įsivaizduoti erdvėje ir laike. Taigi už empirinės (patiriamos) tikrovės ribų negali būti pojūčių apie daiktus, kuriuos protas galėtų vertinti. Šiame kontekste Kantas savo veikaluose dažnai naudojo transcendentalinius argumentus: jis pradėdavo nuo kokio nors priimto patirties fakto ir tada aiškindavosi, kas turi būti tiesa, kad tokia patirtis apskritai būtų įmanoma.
Apie estetinius sprendimus:
Pasak Kanto, estetinis sprendinys (pvz., „tai gražu“) turi keturis pagrindinius bruožus.
1) Jis yra nesuinteresuotas – mums kažkas teikia malonumą todėl, kad mes tai laikome gražiu.
2) Jis yra universalus – tokiame sprendinyje glūdi lūkestis, kad ir kiti su juo sutiks.
3) Jis yra subjektyvus – nėra tokios daikto savybės, kuri objektyviai padarytų jį gražų.
4) Jis nesuteikia žinių apie patį objektą, nes remiasi mūsų jausmais daikto atžvilgiu, o ne pačiomis daikto savybėmis. Jei sakau „šis paveikslas gražus“, aš nepateikiu jokios faktinės informacijos apie tą paveikslą. Tai nėra nei teisingas, nei klaidingas teiginys, o sprendinys, rodantis mano požiūrį į konkretų daiktą.
