Martinas Heideggeris (1889–1976) buvo vokiečių filosofas, kurio žinomiausia knyga Būtis ir laikas labai paveikė šiuolaikinės Europos filosofijos raidą.
Apie gyvenimo prasmę:
Pasak Heideggerio, metafizikos ir būties klausimas buvo prarastas, nes mes negalime nieko tikro žinoti apie metafizinius dalykus. Todėl Heideggeris siūlo svarstyti tokį metafizinį klausimą, kuris nieko nepripažintų esant. Mokslas nagrinėja esinius (daiktus ir būtybes), bet ne „nieką“. Vengdamas konkrečių esinių, Heideggeris suformuluoja klausimą: „O kaip yra su tuo nieku?“
Kasdienė nuovoka aiškina nieką kaip visų esinių neigimą. Tačiau Heideggeriui niekas yra kažkas, kas yra pačiame visų esinių visume. Kad galėtume prieiti prie nieko, turime save rasti „esinių visumos viduryje“. Šios visumos atsivėrimas slypi tam tikrose nuotaikose, tokiose kaip nuobodulys ir meilė. Pavyzdžiui, tikras nuobodulys yra tada, kai viskas atrodo nuobodu. Panašiai ir meilė – kai esi įsimylėjęs žmogų, visas pasaulis tarsi nušvinta. Taigi ir nuobodulys, ir meilė parodo visumą ir pastato mus akis į akį su nieku. Vieną dieną ateitis gali tapti neaiški, o mus užplūsti baimė dėl visko. Tuomet visi dalykai, į kuriuos buvome abejingi, atsigręžia į mus. Šiame kontekste nerimas yra prieš atvirumą. Jis parodo esinių visumą neigimo būdu. Jis atveria nieką.
Esiniai tarsi grimzta kaip visuma dėl stumiančio nieko gesto jų atžvilgiu. Tačiau niekas nėra atskiriamas nuo esinių, veikiau jis atsiskleidžia esiniuose ir per esinius. Niekas ne tik neigia, bet ir „niekšina“ pats save. Niekas parodo, kad yra kažkas, o ne niekas. Niekas „niekina“ (veikia kaip niekas). Kitaip tariant, niekinimo esmė yra ta, kad „jis pirmą kartą pastato Daseiną prieš esinius kaip tokius“. Priešingai logikai, niekas yra neigimo pradžia, nes „ne“ kyla iš nieko niekinimo. Niekinimo procesas nėra kažkur „tenai“. Jis yra pačiame gyvenime. Mes visada esame įtraukti į šią neigiamą judesį. Pavyzdžiui, jeigu kas nors parodo man rašiklį, buvimas yra tarp šio rašiklio ir manęs. Kitoje rašiklio pusėje man tarsi nėra nieko, bet yra kažkas tam, kuris jį laiko. Nieko niekinimas taip pat pasirodo neišsipildžiusiose galimybėse, kai vienos galimybės įgyvendinimas uždaro kitą. Kitaip tariant, kai kurios galimybės atsiveria tik todėl, kad mes užblokuojame kitas.
Nieko veikla būtyje yra nuo mūsų paslėpta. Mes visada esame „priešais save“, žengiame pirmyn. Kadangi esame baigtiniai, mūsų egzistencijos prasmingumą lemia ši niekinanti veikla. Rinkdamiesi tam tikras gyvenimo galimybes, mes peržengiame save mirties link, kai visos galimybės pasibaigia. Ši transcendencija reiškia „buvimą išstatytu į nieką“ – tai yra galimybių numatymą ir paskui sugrįžimą tarp daiktų į daiktus. Todėl mirtis, suteikdama prasmę mūsų pasirinkimams, atlieka lemiamą vaidmenį esinių laikiškume. Jei būtume nemirtingi, mūsų gyvenimas būtų visiškai beprasmis. Be mirtingumo mūsų pasirinkimai neturėtų prasmės, nes mums būtų atviros visos galimybės. Niekas nebūtų reikšminga, nes viskas būtų atskleista ir niekas nebūtų paslėpta. Nemirtingos būtybės laisvė ir savastis neatsiskleistų, nes nebūtų galimybių veikti. Jeigu nieko niekinimas nevyktų, nebūtų ryšio su būties sklaida. Nebūtų būties kaip tokios, ir dėl to nebūtų laisvės, kylančios iš būties. Štai kodėl žmogiškojo gyvenimo aprašymas reiškia tam tikrą normatyvumą. „Būk savimi“ reiškia gyventi savo gyvenimą ir rinktis. Kadangi tavo mirtingumas yra čia ir dabar su tavimi, tu privalai būti atsakingas – tai yra pats už save nuspręsti.
