Ir staiga, ką gi pamato nustebusios akys?
Maža rogių pora ir aštuoni maži elniai lakstūs,
Juos vairavo senelis, mažas, žvalus ir greitas,
Ir tuojau supratau – tai šventasis Nikolas atskrieja.
Greitesni už erelius, jo ristūnai atlėkė,
Jis švilpė, šaukė ir vardais juos pašaukė:
„Na, Pirmūne! Šokli, Puošnuoli ir Viksne!
Pirmyn, Kometa! Kupidone, Donderi ir Blikse!
Ant stogo krašto! Ant aukštos sienos viršaus!
Dabar pirmyn! Lėkite! Nuskriskite visi drauge!“
Kaip sausų lapų krūsnys prieš audrą pašėlus,
Atsitrenkę į kliūtį pakyla į dangų giedrą;
